Šilkografinė spauda

„Tai labai senas šabloninis dauginimo būdas. Jo užuomazgų galima aptikti III-IV šimtmečio audiniuose, o spausdiniai ant popieriaus pasirodė apie 30-uosius praeito amžiaus metus, nors Anglijoje šilkografijos metodas tekstilės pramonėje buvo įdiegtas ir užpatentuotas tik 1907 m.“ (A. Čepauskas, Grafikos technikos, 2008). Spausdinant šilkografijos būdu, dažai ant paviršiaus užbraukiami braukle (rakeliu) per tinklelį, kuris prieš tai būna paruošiamas specifiniu būdu apdorojant cheminėmis medžiagomis. Ant tuščio tinklo užtraukiama emulsija, jai išdžiūvus eksponuojamas grafinis vaizdas, naudojant pozityvus (plėves) ir švitinant specialia UV lempa. Ten kur buvo trafaretas (norimas matyti spaudas) emulsija neapšviečiama ir tokiu būdu lengvai išplaunama, tad tose vietose spausdinant dažas prasiskverbia ir patenka ant paviršiaus, o apšviestose vietose (kur nebuvo trafareto) emulsija sukietėja ir nepraleidžia dažo. Naudojant šilkografinę techniką, kiekvienai spalvai ruošiama atskira forma ir galutinis rezultatas, jei vaizdas spalvotas, gaunamas atspaudus ant viso tiražo vieną spalvą, po to antrą, trečią ir taip toliau. Spaudos formos – tinklai būna įvairių storių, priklausomai ant kokio paviršiaus ir kokio smulkumo atvaizdą norima išgauti. Trafaretinis vaizdas ant tinklo nėra amžinas, jis suyra nuo naudojimo ir nuo laiko. Šilkografinės spaudos taikymas pramoninėje gamyboje labai platus.